Vilniaus žinios

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

„Vilniaus žinios“ – Vilniuje leistų ir šiuo metu leidžiamo laikraščių pavadinimas.

„Vilniaus žinios“ – 1

Svarbiausias Rusijos imperijos aneksuotoje Lietuvos laikraštis, 1834–1915 m. leistas Vilniuje lenkų ir rusų kalbomis (1864–1910 ir 1911–1915 m. – tik rusų kalba). 1834–1841 m. vadintas „Lietuvos kurjeriu“ (lenkiškai – Kuryer Litewski, rusiškai – Литовский вестник). Nuo 1841 m. lenkiškoji laida vadinta „Kurier Wileński“, o rusiškoji – „Виленский вестник“ („Vilniaus kurjeris“).

Po 1863–1864 m. sukilimo lenkiškoji laikraščio laida buvo uždaryta ir leidinys leistas tik rusų kalba. Nuo šiol „Виленский вестник“ aiškiau reiškė okupacinės rusų valdžios nuostatas, atvirai rėmė lietuvių spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą, griežtai pasisakydavo prieš bet kokias lietuvių tautinio sąmoningumo apraiškas. Jį skaitė tik valdininkai, laikraščio tiražas tesiekė 1000 egzempliorių.

1910–1911 m. Vilniuje vėl buvo leidžiamas dienraštis „Kurjer Wileński“. Po I pasaulinio karo lenkų užimtame Vilniuje nuo 1924 m. tokiu pat pavadinimu leistas dienraštis uždarytas 1940 m., Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai.

„Vilniaus žinios“ – 2

Tai pirmasis dienraštis lietuvių kalba, ėjęs nuo 1904 m. gruodžio 23 d. iki 1909 m. kovo 17 d. Vilniuje.

Ištakos

1865 m. spalio 5 d. aplinkraščiu Rusijos vidaus reikalų ministras Piotras Valujevas uždraudė visoje imperijoje spausdinti ir įsivežti iš užsienio lietuviškus leidinius lotynišku – lenkišku raidynu. Draudimui žodžiu pritarė ir caras Aleksandras II. Draudimas nebuvo įformintas įstatymu ir ši aplinkybė jau XX a. pradžioje leido lietuvių veikėjams teisme laimėti kelias bylas dėl jiems skirtų nuobaudų už lietuvių spaudos tradiciniu raidynu platinimą, tačiau jis galiojo ligi 1904 m. gegužės 7 d., kada buvo atšauktas. 1872 m. vidaus reikalų ministro aplinkraštis draudimą išplėtė ir lietuvių spaudai gotišku raidynu, vartotu Prūsijos lietuvių. Taip Rusijos valdžia apsidraudė, kad ši spauda nebūtų pradėta platinti Lietuvoje.

Draudimas nebuvo vaisingas – per 40 metų kirilica arba „graždanka" valdžiai pavyko išspausdinti tik 66 leidinius: 20 elementorių , 15 religinių knygų, 14 kalendorių, 7 beletristinius kūrinėlius ir 7 smulkesnius leidinius.

1868 m. pradėjo veikti M. Valančiaus iniciatyva sukurta slapto lietuvių spaudos leidimo Mažojoje Lietuvoje ir jos platinimo Lietuvoje sistema. Į spaudos leidybą įsijungė naujoji pasaulietinės lietuvių inteligentijos karta. Kūrėsi knygnešių organizacijos. 1883 m. pradėjo eiti pirmasis Lietuvai skirtas lietuviškas žurnalas „Aušra“, vadintas laikraščiu. Vėliau atsirado ir kitų. Sustabdyti šį procesą Rusijos valdžia nepajėgė. 1865 - 1904 m. Rytų Prūsijoje buvo išspausdinta 1830 leidinių, skirtų platinti Rusijos imperijoje.

Jau XIX a. pabaigoje Rusijos vyriausybė, matydama, kad lietuvių spaudos draudimas žlunga ir valdžiai daro ne tik ekonominių, bet ir politinių nuostolių, pradėjo svarstyti klausimą, ar neverta jį panaikinti, bet tik 1904 m. pavasarį ryžosi tai padaryti. Tais pačiais metais pradėjo eiti legalūs cenzūruojami lietuvių laikraščiai: Sankt Peterburge – savaitraštis „Lietuvių laikraštis“, Vilniuje – liberalinės pakraipos dienraštis „Vilniaus žinios“.

Laikraštis

Laikraštį įsteigė ir leido Petras Vileišis. Redakcijos branduolį sudarė: P. Vileišis (redaktorius), kalbininkas Jonas Jablonskis, buvęs „Varpo“ redaktorius Jonas Kriaučiūnas, tuometinis „Varpo“ redaktorius Povilas Višinskis, Kazys Puida, Petras Klimaitis. Administratoriumi dirbo rašytojas Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, buhalteriu – dvarininkas Jonas Siabas.

Redakcija ir administracija iš pradžių įsikūrė Antakalnio g. 6 (dabar T. Vrublevskio g. 6), vėliau persikėlė į P. Vileišio namus. Rūsyje P. Vileišis įkurdino laikraščio spaustuvę, pirmame aukšte – redakciją ir administraciją, o viršutinis aukštas buvo skirtas nuomininkams.

Pirmasis dienraščio numeris išėjo 6000 egz. tiražu ir buvo palankiai sutiktas skaitytojų. 1905 m. pirmąjį pusmetį „Vilniaus žinias“ užsiprenumeravo 5613 skaitytojų iš Vilniaus, Kauno, Suvalkų, Gardino gubernijų, Sibiro, Latvijos, Lenkijos, Suomijos, Rusijos, JAV. Tačiau Vilniuje laikraščio būdavo išplatinama vos 150 egz.

Dienraščio turinį sudarė žinios iš Petrapilio ir Maskvos agentūrų, korespondencijos iš Lietuvos miestų, miestelių ir kaimų, žinutės apie lietuvių gyvenimą JAV, Prūsijoje, Latvijoje, Rusijoje. Spausdino straipsnius apie visuomeninį, politinį, kultūrinį gyvenimą, skelbė grožinius kūrinius, vertimus iš užsienio kalbų, literatūros kritiką, beletristiką. „Vilniaus žinioms“ rašė Jonas Biliūnas, Mykolas Biržiška, Jonas Gurauskis, Konstantinas Jasiukaitis, Kleopas Jurgelionis, Vincas Kapsukas, Pranas Mašiotas, Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Ona Pleirytė-Puidienė, Antanas Vienuolis, Žemaitė.

Laikraštis suvaidino didžiulį vaidmenį organizuojant Didijį Vilniaus Seimą. Lietuvoje veikusios Lietuvos socialdemokratų partija ir Lietuvos demokratų partija taip pat ir per „Vilniaus žinias“ telkė bendraminčius, platino politinius dokumentus, kuriuose kėlė socialinius, krašto autonomijos, pilietinių teisių reikalavimus. Po suvažiavimo dienraštyje buvo paskelbti jo nutarimai.

Tačiau nuo 1905 m. redakcijoje prasidėjo nesutarimai dėl laikraščio krypties, politinių ir kalbos dalykų. Radikaliojo lietuvių tautinio sąjūdžio sparno vadovams „Vilniaus žinios„ pasirodė besąs labai atsargus ir patiklus caro valdžiai. P. Vileišis bei apie naująjį dienraštį besitelkiantys nuosaikieji liberalai bijojo jame kelti svarbias socialines ir politines problemas – labiau bandė parodyti kultūrinių - šviečiamųjų tautos poreikių svarbą žadinant tautinę savimonę. Be to, dienraštis, deklaruodamas tautos vienybę ir skelbdamasis „bepartiniu“ organu, veikė ir nepartinę inteligentiją, ir valstietiją, t. y. pretendavo į tuos pačius sluoksnius, kaip ir Lietuvos demokratų partija ir tapo politinio konkurento, o ne partnerio organu.

Iš redakcijos išėjo J. Jablonskis ir P. Višinskis. Laikraštis neteko didelės dalies prenumeratorių (jų sumažėjo iki 3000), tapo nuostolingas ir 1907 m. balandžio 7 d. nustojo ėjęs. Po dviejų mėnesių P. Vileišis dienraščio leidimą atnaujino, o nuo 1907 m. rugpjūčio 21 d. „Vilniaus žinias“ perėmė Pasitikėjimo bendrovė, kuriai vadovavo Jonas Vileišis, Stasys Matulaitis ir Vladimiras Zubovas. Redakcijoje dar dirbo Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Mykolas Biržiška, Adolfas Vėgėlė. Redaktoriumi tapo Jonas Vileišis. Tačiau, kai vėl pritrūko lėšų, o prenumeratorių visai sumažėjo, 1909 m. kovo 17 d. dienraščio leidyba nutrūko. Iš viso išėjo 1175 numeriai.

Spaustuvė

„Vilniaus žinių“ spaustuvė – pirmoji lietuviška spaustuvė, įsteigta po 40 metų atgavus spaudą lotyniškomis raidėmis.

Veikė Vilniuje 1904–1910 m., savininkas – Petras Vileišis. Vilniaus gubernatoriaus leidimą steigti spaustuvę P. Vileišis gavo 1904 m. rugsėjo 7 d. su teise spausdinti leidinius tik lietuvių kalba. 1906 m. balandžio 8 d. buvo gautas leidimas spausdinti ir visomis Europos kalbomis.

Spaustuvę įrengti padėjo ir jai iki 1906 m. vadovavo Martynas Kukta. Joje buvo 2 spausdinimo mašinos, 2 spausdinimo staklės, įvairaus šrifto komplektai, vidaus degimo variklis. Dirbo 18-20 darbininkų. Patalpas Vilniaus g. 10 (dabar Vilniaus g. 36/6) Vileišis nuomojo. 1906 m. gruodžio mėnesį spaustuvę perkėlė į ką tik pastatytus savo namus Antakalnyje. Veiklos pradžioje spaustuvė buvo pirmaujanti, tačiau Vilniuje atsiradus daugiau tokių įmonių, produkcijos vis mažėjo. 1910 m. Vileišis savo spaustuvę uždarė, o įrengimus pardavė spaustuvininkui Vitoldui Kopecui.

„Vilniaus žinių“ spaustuvė lietuvių kalba išleido 158 spaudinius ir 13 natų sąsiuvinių, taip pat nemažai atvirukų. Tarp jų: 2 paties P. Vileišio knygutes, 20 knygų visuomenine tematika, 9 – medicinos, 28 – religines, 26 – grožinės literatūros knygas. Spausdino ir vadovėlius mokykloms, lietuvių tautosakos rinkinius, informacinius leidinius. 1905-1909 m. čia buvo renkamas pirmasis lietuviškas dienraštis „Vilniaus žinios“, taip pat kitų leidėjų periodiniai leidiniai – „Šviesa“, „Lietuvos bitininkas“, „Goniec Codzienny“.

Knygynas

„Vilniaus žinių“ knygynas – pirmasis lietuviškas knygynas, įsteigtas Vilniuje 1904 m. spalio 25 d. Veikė iki 1912 m. Miesto salės namo pirmame aukšte, Aušros Vartų g. 5 (dabar Lietuvos nacionalinė filharmonija), nuo 1910 m. – Antakalnio g. 24. Savininkas Petras Vileišis.

Prekiavo „Vilniaus žinių“ spaustuvės leidiniais ir kita lietuviška spauda, išleista tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Ypač propagavo spaudos draudimo laikotarpio leidinius. Čia buvo parduodamos ir visos P. Vileišio (P. Nėrio) parašytos bei išverstos knygeles. Knygynui vadovavo Marija Šlapelienė – Piaseckaite, jai talkino Elena Brazaitytė ir Antanina Davydauskaitė.

Knygynas tapo lietuvių kultūros veikėjų, rašytojų, leidėjų susibūrimo centru. Ne Vilniaus gyventojams knygas siųsdavo paštu, Lietuvos knygų pirkliams knygas parduodavo išsimokėtinai. Prekiaudavo ir periodine spauda, ją prenumeruodavo. Apie knygyne esančius leidinius informavo „Vilniaus žinių“ Petro Vileišio knygyno katalogas“. 1905–1908 m. pasirodė 4 tokie katalogai. 1912 m. pabaigoje Petras Vileišis knygyną likvidavo, o knygas nupirko Marija Šlapelienė, kuri kartu su vyru Jurgiu Šlapeliu Vilniuje įkūrė savo knygyną (veikė iki 1945 m.).

„Vilniaus žinios“ – 3

„Vilniaus žinios“ – savaitraštis Vilniaus miesto gyventojams ir svečiams, einantis nuo 2003 m.

Leidžiamas 30 000 egz. tiražu kiekvieną penktadienį, informuoja apie visos savaitės šalies įvykius. Jame pateikiamos sostinės aktualijos, nušviečiami svarbiausi ekonominio ir politinio visos Lietuvos gyvenimo įvykiai, supažindinama su įdomiausiomis kultūros naujienomis, pasaulio įvairenybėmis, teisėtvarkos aktualijomis.

Vyriausieji redaktoriai

2003 m. Anatolijus Jakimovas,
2004 m. Rasa Valatkevičiūtė,
2006 m. Saugirdas Vaitulionis